BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Berno zenenhundas Lordis

2012-02-10

Šis straipsnis parašytas 2009 metais…

Tai pasakojimas ne tik apie šuns dresūrą, bet ir apie tarpusavio santykius, pasitikėjimą, atsidavimą…Apie susikalbėjimą.

Malonaus skaitymo…:)

Berno zenenhundas - didelis, gauruotas, stambus šuo, be galo švelnus ir jautrus, atsidavęs šeimininkui. Tokį turiu ir aš. Dabar tikiu - jis gali beveik viską…

Be šių nuostabių savybių jis turi ir vieną trūkumą, su kuriuo kovoju iki šiol - tai tingumas. Prisimenu, kad po visų skiepų pradėjome vaikščioti į lauką. Lordis niekada niekur neskubėdavo, mėgdavo pasėdėti ir pamąstyti, atidžiai stebėti aplinką. Todėl pavadinome jį “profesoriumi”. Kiekvieną vakarą vesdavau jį į šunų susibūrimo vietas. Visi šunys lakstydavo palaidi, o kviečiami šeimininkų jų negirdėdavo arba apsimesdavo, kad negirdi. Žiūrėdavau į juos ir galvodavau, kaip jaučiasi  šeimininkai, kai jų šunys pribėgę prie praeivių juos išgasdina aplodami. Nelaukiau, kol mano meškis užaugs ir ėmiau jį mokyti iškart, kai tik parsivežiau į namus. Kol dar nevaikščiojo į lauką jis išmoko komandą “sėdėt” ir gerai ją vykdė. Netrukus ėmiau vedžioti jį į lauką, tiesa, mano šuo ilgai nepatyrė tikros laisvės jausmo. Paleisdavau tik pririštą 20 metrų ilgio virve, kurios dėka jis negalėjo toli nubėgti ir bet kada galėjau jį pasikviesti. Neskaičiuojant visų nepatogumų, kurie kildavo per tą virvę (visur painiojosi, apvyniodavo krūmus ir kitus šunis) toks “pas mane” mokymo būdas puikiai veikė. Po trijų mėnesių jis šiai komandai paklusdavo bet kokioje situacijoje. Daugelis kitų šunų šeimininkų gailėjo mano šuns, kad neleidžiu jam pasidžiaugti vaikyste, o “verčiu” vykdyti komandas. Jie išplėtę akis žiūrėdavo, kai pačiame žaidimų įkarštyje truktelėdavau šuns virvę ir kviesdavau pas save. Kaip bebūtų, dėl to jis greitai išmoko susikaupti ir iškart reaguoti į duotą komandą. Jam tai buvo smagus žaidimas - jis visada atlėkdavo su džiaugsmu pasiimti skanėsto.

Kadangi nuo pat savo meškio įsigijimo pradžios svajojau išlaikyti su juo paklusnumo egzaminą ėmiau ieškoti dresuotojo, kuris padėtų pasiruošti. Netrukus pradėjome lankyti dresūros mokyklą. Dirbome ir aikštelėje, ir namie. Lordis mokėsi su dideliu džiaugsmu ir po kelių mėnesių tapome grupės pirmūnais. Mūsų sėkmės paslaptis buvo tik teigiama motyvacija šuniui - skanus kąsnelis, žaidimai su kamuoliuku, o svarbiausia - pagyrimas. Jokios prievartos mano šuo nebuvo net akyse regėjęs. Bet sulaukęs 8 mėnesių tai patyrė ir jautriai sureagavo. Šuo vis augo, taigi ir reikalavimai didėjo. Iš pradžių mokėmės eiti “greta” iš lėto, o jis nuolat gaudavo kąsniukus. Kai pradėjau greitinti tempą, jis ėmė atsilikti ir jokie paskatinimai nebepadėjo. Taigi teko kelis kartus truktelėti pavadį. Ji to nesuprato, nuleido galvą ir uodegą, ir spoksojo pro kaktą į mane, nutaisęs nelaimingą miną. Jis atrodė toks nuskriaustas ir net pradėjo spjaudyti dešros gabaliukus, kuriuos jam duodavau. Teko apsišarvuoti kantrybe ir girti jį, vos tik imdavo gerai eiti. Po kelių savaičių jis jau suprato, ką turi daryti. Net ėmė nereaguoti į truktelėjimą pavadėliu, bet kąsniukų iš manęs taip ir nebeėmė… Taigi ėmėme dirbti be kąsniukų. Mano jautriam šuniui užteko pagyrimo ir paglostymo, o labiausiai džiaugdavosi, kai mudu imdavome audringai dūkti po sėkmingai įvykdytų komandų.

Ruošėmės paklusnumo egzaminui ir tuo pat metu mokėmės triukų. Jis būdavo toks užsidegęs darydamas triukus: dažnai pradėjęs daryti suktuką taip įsismagindavo, kad nebegirdėdavo mano komandų ir sukdavosi ratu tol, kol jam pačiam galva apsisukdavo. Be to jis nuolat lojo. Jam patiko veiksmas. Nuobodžias komandas vykdė, nes žinojo, kad gaus pagyrimą, o judrius veiksmus - šuolius per koją, judėjimą atbulai, šokinėjimą į orą - nes tai jam patikdavo, jis jausdavo malonumą.

Artėjo man ir mano šuniui išbandymas - paklusnumo egzaminas - varžybos. Viskas jau buvo išmokta, net barjerus jis perskrisdavo be ypatingų pastangų. Bet likus savaitei iki tos lemtingos dienos jį “apniko” tinginystė. Oras darėsi vis šiltesnis, o stambiam gauruotam šuniui tokie klimato pokyčiai sukėlė nemažai sunkumų. Jis greičiau pavargdavo, smarkiai kvėpuodavo ir ieškodavo pavėsio. Atvėsinimas vandeniu jam labai padėjo. Įveikus vieną bėdą - atsirado kita. Jis perprato komandos “pirmyn” esmę. Išgirdęs šią komandą šuo turi bėgti tiesiai į kitą stadiono galą (nes tikisi rasti ten kamuoliuką) ir su komanda greitai atsigulti. Mano meškis nesivargino bėgt iki galo - pabėgęs kelis metrus, atsiguldavo pats be jokios komandos. Kam kažkur bėgti, kad atsigulti, jei tai galima padaryti iškart?

Kaip bebūtų mudu gerai išlaikėm abu, BH ir IPO B egzaminus. Visada tikėjau, kad mes to pasieksim. O mano bendražygis nė akimirką neleido atsikvėpti. Jei negaudavo kokios nors veiklos nors kelias dienas, sugalvodavo mokytis pats: mums beveikštant nuspręsdavo atsisėsti vidury kiemo ir niekur neiti. O sėdėdavo jis tol, kol išgirsdavo mano komandą. Berno zenenhundas įrodė, kad nori dirbti, kad jis labai jautrus, atsidavęs ir dėmesingas. Jis nori veikti ir gauti už tai paskatinimą. Buvom vieninteliai savo kieme, kurie išlaikė egzaminą, ir beveik vieninteliai, kurie užsiemė dresūra. Kiemo šunininkai jau priprato prie mūsų vakarinių pasirodymų stadione. Neužilgo kaiminystėje atsirado kitas berno zenenhundas Alvis, kurio šeimininkė taip pat buvo pasiryžusi jį rimtai dresuoti. Pradėjome dirbti kartu ir kartu ruoštis varžyboms. Nors Alvis buvo aktyvesis už mano šunį, keli būdo bruožai tiko jiems abiems: abu be galo jautrūs ir abu nemėgstantys prievartos. Nors kartą nubaudus už tai, kad nubėgo pas kitą šunį ir nepakluso komandai, kitą kartą kviečiamas visai nebeateis. Ir tenka ieškoti kompromiso, kad susigrąžintum šuns pasitikėjimą. Nes be pasitikėjimo vienas kitu, šuns ir šeimininko bendradarbiaviams neįmanomas.

 

Mano šuo mokėsi triukų toliau ir kartais pasirodydavome renginiuose ir šunų šventėse. Iš anksto suplanuodavau visą triukų eigą ir abu treniruodavomės tol, kol ją atsimindavome. Bet per pasirodymus, jis tapdavo nenuspėjamas, imdavo loti ir nieko nebegirdėdavo. Taigi tekdavo improvizuoti ir rodyti visus triukus iš eilės, kuriuos tik mokėjom.

Be visų paklusnumo komandų ir triukų ėmėme mokytis eiti pėdomis. Jis išmoko sekti mano pėdsakais, kartais nuklysdmas į lankas ir vėl sugrįždamas, tikslą visada pasiekdavo. Kadangi nešiodamas kamuoliuką jį dažnai palikdavo ir pamiršdavo, teko pamokyti jį surasti. Ši komanda labai pasitarnaudavo žiemą, kai kamuoliukas paskęsdavo sniego pusnyse, o jį surasti buvo galima tik nuostabios šuns uoslės pagalba.

Artėjant antrosioms varžyboms, dirbti ėmėme kiekvieną dieną. Alvis su šeimininke treniravosi daugiau už mudu, nes tai buvo jų pirmosios varžybos. Kiekvieną vakarą su abiem Berno zenenhundais “okupuodavome ” stadioną”, kuriame vaikščiodavom savo varžybų schemas. Visada po treniruočių šunys bėgdavo pažaisti, kiekvienas su savo žaislais. Netrukus Lordis įsigudrino pačiupti Alvio žaislus ir imdavo erzinti jį, bėgiodamas jam palei nosį.

Varžybų dieną abu zenenhundai įrodė, ką sugeba, abu įrodė ko yra verti. Šias varžybas mudu laimėjom. Ir tą akimirką prieš akis praėjo visas mano šuns gyvenimas. Tas mažas meškiukas,  pravardžiuojams “profesoriumi”, sėdėjo vidury stadiono ir kažką mąstė. Apie ką galvojo, žinojo tik pats vienas. O ką mąsto dabar? Jis laimingas, kad gali būti kartu ir kad gali išversti pilvą, gulėdamas ant lovos, ir todėl, kad gali stengtis ir būti įvertintas. O aš žinau, mes esame partneriai, siekiantys bendro tikslo. Einu su juo pro stadioną ir matau tuos laisvai lakstančius šunis, kurie žiūri į šeimininką, bet jo nemato. Jų mintys kažkur kitur. Pažiūriu į savo meškį, jo akys seka mane ir su nekantrumu laukia, laukia pagyrimo…

Aušrinė Niauraitė

Patiko (0)

Rodyk draugams

Temos: Šuns dresūra ir...
Žymos: .



Komentarai (2) Palik savo komentarą!

  • 1.    Auksė  |  2012-02-10, 16:12

    Ačiū už priminimą, kad dėl dėmesio ir pasitikėjimo galima atsisakyti savo laukinės prigimties.

  • 2.    dresura  |  2012-02-10, 16:48

    Kartais kas atrodo neįmanoma tampa įmanoma…Jei tik randi būdą kaip to pasiekti…

Rašyk komentarą

Privalomas

Privalomas

Leistinos HTML žymės:
<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Trackback  |  Užsisakyti komentarų RSS srautą


Draugai

Nauji įrašai

Temos

Nauji komentarai